Straipsniai

Reksai – triušių karaliai

doc. dr. Artūras Stimbirys 
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademija 
Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra
 
Pasaulyje auginama kelių šimtų veislių triušiai. Priklausomai nuo gaunamos produkcijos, triušių veisles sąlyginai galima suskirstyti į mėsines, mėsines - kailines ir kailines. 
Reksai yra vieni iš labiausiai paplitusių kailinių veislių triušių pasaulyje. Šie skeltalūpiai pasižymi ypatinga kailio išvaizda ir plaukų dangos struktūra.
Pamačius ne gyvus anksčiau paminėtos veislės ilgaausius, o jų kailius, niekada nepagalvotum, kad jie galėtų būti triušių. Iš pirmo žvilgsnio reksų kailiai labiau primena ne triušių, o švelniakailių žvėrelių - šeškų ar audinių. Skirtumai tarp reksų ir kitų triušių veislių plaukų dangos, pastebimi ne tik išoriškai; bet skiriasi ir pačio kailio plaukų struktūra. Jų akuotininiai ir dengiamieji plaukai yra vienodo ar beveik vienodo ilgio (normaplaukių veislių triušių akuotiniai plaukai būna gerokai ilgesni už dengiamuosius), todėl atrodo kaip pakirpti, o plaukų dangos paviršius tarsi primena veliūrą. Dėl tokios kailio išvaizdos reksai dar vadinami trumpaplaukiais. Kadangi akuotplaukiai ir dengiamieji plaukai yra labai ploni, todėl jų kailis yra daug švelnesnis už normaplaukių savo gentainių. Anksčiau, kai kailių pramonėje dar nebuvo naudojamos kirpimo mašinos, tokia trumpaplaukė plaukų danga buvo laikoma kailio etalonu. Ne be reikalo labiausiai pirkėjų, natūralių odos dirbinių mėgėjų , vertinami ir didžiausią paklausą turi šios veislės triušių kailiai.
Kiekvienais metais Kopenhagos (Danija) aukcione parduodama tūkstančiai reksų kailių, kurių kaina yra pakankamai didelė. Brangiausiai vertinami šinšilų spalvos kailiai. Antai 2007m. balandžio mėn. įvykusiame aukcione jie buvo parduoti už 24,6 - 40 eurų. Pigesni buvo kastoro (bebro) spalvos triušių kailiai. Jų kainos buvo 12 - 18,8 eurų.
Reikia pažymėti, kad vertingi yra ne tik reksų kailiai, bet ir mėsa, kuri kaip ir visų veislių triušių, gali būti naudojama žmonių maistui. Skerdenos išeiga pakankamai didelė, mėsa švelni, minkšta, pasižymi dietinėmis savybėmis, todėl ypač tinka vartoti vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Mėsoje yra daug visaverčių baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų, mažai riebalų ir cholestrolio, kurio didelis kiekis skatina žmonių širdies ir kraujagyslių susirgimus. Pagal azoto junginių kiekį, triušiena nusileidžia tik kiškienai ir kalakutienai. Dietinėmis savybėmis yra artima vištienai, o baltymų kiekiu gerokai ją pralenkia.
Suaugusių gyvų reksų svoris vidutiniškai siekia 3,5-4,5 kg. Patelės per metus gali atvesti 4- vadas, kurių kiekvienoje būna nuo kelių iki 10 triušiukų.
Ši triušių veislė atsirado mutacijos pasekoje. Ttrumpaplaukių triušių istorija prasidėjo 1919m. Prancūzijoje, kai Kaulonge (Caulonge) miestelyje gyvenantis triušių augintojas Dezire Karlonas (Desire Carllon) savo pilkų triušių vadoje pastebėjo triušiuką, kurio kailis, lyginant su kitais tos pačios vados jaunikliais, 3 savaites neapaugo plaukais.
Net praėjus kuriam laikui, šio skeltalūpio plaukai buvo žymiai trumpesni lyginant su kitų šio augintojo auginamų triušių. Įvykusi mutacija davė pradžią reksų atsiradimui. Vėliau minėto triušių augintojo triušidėje jau striksėjo keletas ilgaausių. Apie savo pasiekimus D. Karlonas papasako miestelio kunigui Amedi Žile (Amedee Gillet), kuris taip pat augino triušius ir padovanojo jam 2 trumpaplaukius triušiukus.
Šventikas, kaip ir visi kunigai, gerai mokėjo lotynų kalbą, todėl savo trumpapalaukius augintinius dėl savo išskirtinumo iš kitų gentainių, pavadino reksais (rex- lotyniškai - reiškia "karalius"). Nuo to laiko ši triušių veislė taip ir vadinama.
Tuo metu A. Žile buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuris augino trumpalaukius triušius. Vėliau, kryptingai kryžminat pageidaujamo tipo individus ir taikant giminigą veisimą, buvo išvesti ypatingai gražios - rudos arba dar vadinamos kastoro (bebro) kailio spalvos skeltalūpiai, kurie buvo pavadinti Castor rex (1 pav.).
 
1 pav. Kastoro spalvos reksas
 
1923m. tokių ilgaausių kailis pirmą kartą buvo demonstruotas Prancūzijoje vykusioje triušių parodoje ir turėjo didžiulį pasekimą. 1924m. Paryžiaus paukščių parodoje A Žile jau demonstravo 6 gyvus Castor rex triušius, kurių tuo metu savo triušidėje turėjo virš 400 vienetų.
Vėliau, augintojams kryptingai ir nuosekliai dirbant, buvo išveisti ir kitokių kailio plaukų spalvos reksai: šinšilai (2 pav.), juodi, lūšiniai, dalmantininiai, mėlyni, geltoni, balti, olandų, drugeliniai (3 pav.), Havanos ir kt.
 
2 pav. Šinšilos spalvos reksas
 

Kai kurių iš anksčiau paminėtų spalvų plaukų danga išties primena iš Pietų Amerikos kilusio kailinio žvėrelio - šinšilos ar mūsų šalies miškuose gyvenančio lūšio kailį, todėl siūvant gaminius, jie gali būti panaudojami imituojant šių gyvūnų kailius.
Norint gauti geriausios kokybės kailius, triušiai turi būti paskersti tinkamu laiku. Lietuvos triušių augintojams geriausias laikas reksus skersti yra lapkričio - balandžio mėnuo, kai triušiai pilnai išsišeria, o jų amžius pasiekia 7 - 8 mėnesius.
 
3 pav. Reksas drugelis
 
Visai nesenai, didėjant paklausai, buvo išveisti ir nykštukiniai arba dekoratyviniai įvairiausių kailio plaukų spalvų reksai, kuriuos galima laikyti kambaryje (4 pav.).
 
4 pav. Nykštukinis reksas
 

Reksai iš Prancūzijos paplito visame pasaulyje. Nors į buvusią Sovietų Sąjungą iš užsienio (daugiausiai iš Vokietijos), šios veislės ilgaausių buvo įvežta, tačiau Lietuvoje jie plačiai nepaplito ir masiškai nebuvo auginami.
Lietuvoje reksais susidomėta jau Nepriklausomybės metais, kai triušių augintojai galėjo laisvai išvažiuoti į užsienį, susipažinti, bendrauti su kitų šalių bendraminčiais, iš jų nusipirkti ir parsivežti skeltalūpių. Į mūsų respubliką pirmieji šios veislės triušiai pateko iš Prancūzijos, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Danijos ir kt. šalių.
Reksus laiko ir Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių draugijos nariai. Veislei skirtus ilgaausius jie dažniausiai perka ir parsiveža iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos triušių parodų, nes jose pirkti grynaveisliai triušiai yra ekspertų įvertinti ir turi kilmę patvirtinančius dokumentus.

 

Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugija © 2014